Category: Uncategorized

Demokratijos retai žlunga staiga. Kur kas dažniau jos silpnėja tyliai – beveik nepastebimai. Pirmuosius grėsmės ženklus ne visada lengva atpažinti. Jie neprimena dramatiškų istorinių lūžių ar perversmų. Demokratija dažniau nyksta ne nuo vieno smūgio, o nuo daugybės mažų kompromisų – kai politinė valdžia siekia vis mažiau būti ribojama teisės, o teisinė bendruomenė renkasi atsargumą ir tylą.

Iš pradžių pasigirsta pareiškimai, kad teismai trukdo įgyvendinti „tikrąją žmonių valią“, nepriklausomos institucijos imamos vaizduoti kaip pažangos stabdžiai, o teisės viršenybė – kaip pernelyg lėtas ir neefektyvus procesas. Pamažu visuomenė pripranta prie minties, kad tam tikromis aplinkybėmis įstatymo ribas galima pastumti, o demokratinės procedūros tampa ne vertybe, o kliūtimi.

„Dažnai sunku užčiuopti pirmuosius ženklus ar net esminį lūžį, nes skiriasi aplinkybės ir kontekstas. Tačiau labai dažnai autokratijos siekiantys politikai neslepia savo priešiškumo teisėjams ir teismams. Varomoji jėga visada yra politikai, siekiantys veikti be teisinių apribojimų“, – sako Oslo universiteto profesorius Hansas Petteris Graveris, vienas ryškiausių šį rudenį Vilniuje vyksiančio tarptautinio teisės profesionalų forumo „LAW FORUM 2026“ pranešėjų.

Šiaurės Europos teisės filosofų ir teisinės valstybės tyrėjų įsitikinęs, kad demokratijos ateitį lemia ne tik institucijų stiprumas ar gerai sukonstruoti įstatymai. Lemiamą vaidmenį atlieka žmonės, kurie kritiniu momentu pasirenka veikti.

Šią mintį jis plėtoja savo knygoje „Valiant Judges: Stories of Courage and Integrity“, kuri tapo reikšmingu indėliu į šiuolaikinę diskusiją apie teisės ir moralės santykį. Tai nėra tradicinė akademinė studija, analizuojanti teisės doktriną ar precedentus. Knygoje teisės istorija pasakojama per asmeninius pasirinkimus – per trylika tikrų istorijų apie teisėjus ir kitus teisės profesionalus, kurie politinio ar visuomeninio spaudimo akivaizdoje pasirinko ne patogų paklusnumą, o sąžinę ir profesinę atsakomybę.

Šios istorijos apima skirtingas valstybes, skirtingus laikotarpius ir skirtingas politines sistemas, tačiau jas vienija tas pats klausimas: kas lemia, kad vieni žmonės prisitaiko prie neteisingos sistemos, o kiti ryžtasi jai pasipriešinti? „Tie drąsieji mato savo pareigų moralines pasekmes, prisiima atsakomybę ir turi valios veikti“, – sako profesorius.

Jo teigimu, teisėjo profesija negali būti suvokiama vien kaip techninis teisės normų taikymas. Demokratinėje valstybėje teisėjui tenka kur kas didesnė atsakomybė – saugoti pačius teisinės valstybės pagrindus. „Teisėjai turi tiesioginę pareigą ginti teisinę valstybę. Turėtume galvoti apie juos taip pat kaip ir apie kitų profesijų žmones, iš kurių tikimės, kad jie, vykdydami savo pareigą, prireikus rizikuos net savo gyvybe – pavyzdžiui, ugniagesius ar laivų kapitonus, kurie pirmiausia gelbsti kitus, o tik po to save“, – teigia H. P. Graveris.

Tokios mintys gali pasirodyti neįprastos profesijai, kuri tradiciškai siejama su neutralumu ir santūrumu. Tačiau būtent teisės istorija rodo, kad autoritarizmas retai įsitvirtina vien atvira prievarta.

„Autoritariniai režimai neretai remiasi ne vien atvira prievarta, bet ir teisės instrumentais, kuriuos pasitelkia visuomenės kontrolei bei savo valdžios tęstinumui užtikrinti“, – pažymi profesorius. Todėl tais atvejais, kai teisėjų sprendimai apsiriboja vien formaliu teisinių metodų taikymu, neatsižvelgiant į teisės paskirtį demokratinėje valstybėje, pamatines moralines vertybes ir teisinės sąmonės imperatyvus, teisminė valdžia gali tapti ne nepriklausomu teisingumo garantu, o autoritarinės valdžios legitimizavimo priemone.

Būtent čia atsiskleidžia viena svarbiausių Graverio knygos minčių – skirtumas tarp teisėjo, kuris tiesiog taiko įstatymą, ir teisėjo, kuris saugo teisinę valstybę. „Teisėjas, kuris tik taiko įstatymą, nuo teisėjo, kuris yra tikras teisinės valstybės sergėtojas, skiriasi moralės jausmu ir sąžine, kurie yra neatsiejama teisėjo pašaukimo dalis“, – sako jis.

Vis dėlto profesorius pripažįsta, kad dabartinė profesinė kultūra ne visuomet ugdo tokį požiūrį. Teisės studentai ir jaunieji specialistai dažnai mokomi preciziškai taikyti normas, gerbti autoritetą ir vengti vertinimų, peržengiančių siaurus formaliosios teisės rėmus. „Teisinis formalizmas kartais pasirodo esąs ir skydas, ir ginklas“, – perspėja H. P. Graveris.

Jo nuomone, ypatingą pavojų demokratijai kelia ne tik aktyvūs jos priešininkai, bet ir profesionalų pasyvumas.„Teisinės bendruomenės tyla ir atsargumas leidžia jiems netrukdomai siekti savo tikslų, kurie ilgainiui žlugdo teisinę valstybę“, – įspėja profesorius.

Šiandien, kai Europoje ir kitose demokratinėse valstybėse vis dažniau diskutuojama apie teismų nepriklausomumą, valdžių pusiausvyrą ir teisės viršenybės trapumą, Graverio keliami klausimai įgauna ypatingą svorį. Jo knyga primena, kad teisinė valstybė nėra savaime suprantama politinė duotybė. Ji egzistuoja tol, kol atsiranda žmonių, pasirengusių ją ginti.

Ir tai nėra vien teisėjų atsakomybė.Tai – advokatų, prokurorų, notarų, akademikų, valstybės tarnautojų ir visos teisinės bendruomenės pareiga. Demokratiją silpnina ne tik tie, kurie sąmoningai siekia koncentruoti valdžią savo rankose. Ją silpnina ir abejingumas, patogus neutralumas bei įsitikinimas, kad atsakomybė visada tenka kažkam kitam.

Apie teisinės valstybės silpnėjimo priežastis ir pasekmes, pirmuosius grėsmės ženklus bei klausimą, kas šiandien turi ją ginti, Hansas Petteris Graveris kalbės tarptautinėje konferencijoje „LAW FORUM 2026“, kuri vyks spalio 15 d. Vilniuje. Profesoriaus pranešimas „Teisinės valstybės silpnėjimo priežastys ir pasekmės. Kas turi ją ginti?“ kvies Lietuvos teisės bendruomenę diskutuoti ne tik apie teisę kaip taisyklių sistemą, bet ir apie drąsą, be kurios teisinė valstybė ilgainiui tampa tik formalia sąvoka.

Galbūt svarbiausias klausimas, kurį palieka ir Graverio knyga, ir šiandienos demokratijų patirtis, yra ne teorinis, o labai asmeniškas. Kai ateina metas rinktis tarp patogaus paklusimo ir atsakomybės, ar pakanka vien žinoti teisę? O gal tikrasis teisininko pašaukimas prasideda ten, kur atsiranda drąsa veikti?

 

Kai girdime apie sutrikusią informacinę sistemą, dažniausiai kalbame apie technologijas. Serverius, integracijas, testavimo etapus, tiekėjus ir projektų valdymą. Tačiau iš tiesų didžiausios krizės retai būna technologinės. Dažniausiai jos tampa pasitikėjimo krizėmis.

Būtent taip šiandien vertinu LITEKO – Lietuvos teismų informacinės sistemos – situaciją. Tai sistema, nuo kurios priklauso teismų darbas, dokumentų judėjimas, procesų administravimas ir galimybė proceso dalyviams naudotis elektroninėmis teismų paslaugomis.

Techniniai trikdžiai tokio masto projektuose nėra išskirtinis reiškinys. Jų pasitaiko tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuje. Nė viena organizacija negali pažadėti, kad problemų niekada nekils. Tačiau visuomenė organizacijas vertina ne pagal tai, ar jos sugebėjo išvengti klaidų, o pagal tai, kaip elgiasi toms klaidoms įvykus.

Todėl ši situacija mane nustebino.

Su teismų sistema ir jos komunikacija tenka dirbti ne vienus metus. Galiu pasakyti, kad tai nėra institucija, kuri būtų linkusi slėptis nuo sudėtingų klausimų. Priešingai – per pastarąjį dešimtmetį joje nuosekliai buvo ugdoma atviresnės komunikacijos kultūra. Esu mačiusi rezonansines bylas, reputacines krizes, viešą kritiką dėl konkrečių sprendimų, teisėjų etikos klausimus. Ir būtent per šias situacijas buvo išmokta labai svarbi pamoka: tylėjimas beveik niekada nepadeda.

Teismų vadovybė ne kartą demonstravo gebėjimą greitai reaguoti, aiškiai išsakyti poziciją, dalyvauti viešose diskusijose ir atsakyti į nepatogius klausimus. Todėl LITEKO krizėje stebina ne komunikacijos kiekis. Informacijos buvo pakankamai daug. Stebina jos turinys ir pasirinkti akcentai.

Viešojoje erdvėje girdėjome labai konkrečius sistemos naudotojų signalus. Teisėjai kalbėjo apie negalėjimą efektyviai vykdyti savo funkcijų. Advokatai – apie sunkumus ruošiantis byloms, teikiant procesinius dokumentus ar gaunant reikalingą informaciją. Teismų darbuotojai susidūrė su papildoma administracine našta ir būtinybe ieškoti laikinų sprendimų.

Kitaip tariant, žmonės kalbėjo apie savo kasdienio darbo paralyžių. Tačiau oficialioje komunikacijoje dažniau girdėjome apie sistemos stabilizavimo procesus, darbo grupes, trikdžių identifikavimą, techninius sprendimus ir projekto valdymą. Visa tai svarbu. Tačiau krizės komunikacijos požiūriu kyla klausimas: ar pakankamai dėmesio buvo skirta pagrindinei auditorijai ir jos patirčiai?

Krizių komunikacijos teorija jau seniai kalba apie vieną esminį principą – pirmiausia reikia kalbėti apie žmogų, o tik po to apie procesą. Pirmoji žinutė turėtų būti ne „sprendžiame problemą“, o „suprantame, kaip ši problema paveikė jus“.

Šioje situacijoje ypač svarbu prisiminti, kad LITEKO naudotojai nėra vien teisėjai ar advokatai. Galutinis sistemos naudotojas yra kiekvienas žmogus, kuris kreipiasi į teismą tikėdamasis apginti savo teises. Tai gali būti darbuotojas, laukiantis sprendimo darbo ginče. Šeima, sprendžianti vaiko globos klausimą. Verslas, ginantis savo interesus. Nukentėjusysis baudžiamojoje byloje.

Daugeliui jų teismas nėra institucija, su kuria susiduriama kasdien. Dažnai tai vienas jautriausių gyvenimo etapų.

Todėl kai stringa teismų informacinė sistema, visuomenė tai vertina ne kaip IT problemą. Žmogui tai reiškia galimai atidedamą procesą, vėluojančius sprendimus, papildomą nežinomybę ir nerimą.

Būtent todėl norėjosi daugiau kalbėjimo apie poveikį žmonėms, o ne vien apie sistemos veikimo parametrus.

Visuomenei dažniausiai nėra svarbiausia, ar už problemą atsakingas tiekėjas, programuotojas, projekto vadovas ar kita grandis. Tai svarbūs klausimai auditui, atsakomybės nustatymui ir projektų valdymui.

Tačiau žmonės užduoda kitus klausimus. Kas prisiima atsakomybę? Kaip ši situacija paveiks mane? Ir kada problema bus išspręsta?

Todėl tokiose situacijose ypač svarbios keturios paprastos žinutės: matome problemą, suprantame jos poveikį, apgailestaujame dėl sukeltų nepatogumų ir aiškiai pasakome, ką darome, kad situacija būtų išspręsta.

Kuo sudėtingesnė technologinė krizė, tuo paprastesnė turi būti komunikacija.

Nenorėčiau šios situacijos vertinti vien neigiamai. Priešingai – manau, kad būtent per pastaruosius metus teismų sistema yra sukaupusi nemažą pasitikėjimo ir komunikacinio profesionalumo kapitalą. Ne kartą teko matyti, kaip sudėtingose ir jautriose situacijose buvo pasirenkamas ne tylėjimo, o atviro dialogo kelias. Buvo mokomasi kalbėti apie nepatogius klausimus, paaiškinti sudėtingus sprendimus, būti matomiems tada, kai visuomenės dėmesys yra didžiausias.

Ir būtent todėl šiandien lūkesčiai yra aukštesni. Tai tam tikra prasme yra pačių teismų sistemos nuopelnas. Kai institucija nuosekliai demonstruoja atvirumą, profesionalumą ir gebėjimą komunikuoti sudėtingomis aplinkybėmis, visuomenė pradeda tai laikyti standartu. Todėl ir technologinės krizės metu tikimasi ne mažiau, o tiek pat aiškios, empatiškos ir į žmogų orientuotos komunikacijos.

Kitaip tariant, šioje situacijoje veikia ne silpnos, o stiprios reputacijos efektas – kuo aukščiau pakelta kartelė, tuo labiau pastebima, kai komunikacija nuo jos bent šiek tiek nutolsta.

Man atrodo, kad šiandien verta užduoti platesnį klausimą: ar valstybės institucijos yra pasirengusios komunikuoti ne tik apie savo procesus, bet ir apie žmonių patirtis? Ar gebame pripažinti nepatogumus taip pat greitai, kaip pristatome techninius veiksmų planus?

Neatsitiktinai apie pasitikėjimą teisine sistema, institucijų atsakomybę ir komunikacijos vaidmenį vis daugiau diskutuojama ne tik komunikacijos, bet ir teisės bendruomenėje. Ši tema neabejotinai skambės ir rudenį vyksiančiame LAW Forum‘2026  kuriame skirtingų sričių profesionalai kalbės apie tai, kokios lyderystės ir kokio atvirumo šiandien tikimasi iš teisinių institucijų.

Nes technologinės krizės beveik visada baigiasi.  Sistema bus sutvarkyta. Klaidos bus ištaisytos. Procesai atkurti. Tačiau pasitikėjimo klausimas išlieka gerokai ilgiau.

O pasitikėjimas atkuriamas ne techniniais terminais ir ne paaiškinimais apie integracijas ar serverius. Jis atkuriamas tada, kai žmonės mato, kad institucija supranta jų problemą, prisiima atsakomybę už rezultatą ir geba atvirai bei empatiškai komunikuoti net pačiais sudėtingiausiais momentais.

Būtent to iš teismų sistemos visuomenė šiandien tikisi labiausiai.

Živilė Navickaitė-Babkin, komunikacijos strategė, „Good to Know“ partnerė

Jau šį rudenį Lietuvoje pirmą kartą bus surengta tarptautinė konferencija „LAW FORUM 2026“, subursianti teisės profesionalus, sprendimų priėmėjus ir lyderius diskusijai apie vieną aktualiausių šių dienų klausimų – ar teisininkai šiandien pakankamai prisiima lyderystės ir atsakomybės visuomenės ir valstybės gyvenime.

Augant geopolitinei įtampai, spartėjant technologiniams pokyčiams ir didėjant visuomenės lūkesčiams valstybės atžvilgiu, teisė vis dažniau atsiduria sprendimų centre. Tačiau kartu vis ryškiau keliama ir problema – lyderystės trūkumas teisinėje bendruomenėje, kai kritiniais momentais pritrūksta ne teisinių žinių, bet drąsos veikti.

Būtent šiuos nepatogius klausimus kelia „LAW FORUM 2026“, siekiantis tapti platforma atviram dialogui apie teisininko vaidmenį šiandienos pasaulyje. Renginio tikslas – suburti advokatus, teisėjus, prokurorus, įmonių teisininkus, notarų, antstolių bendruomenę, viešojo sektoriaus atstovus bei verslo lyderius bendram pokalbiui apie tai, kaip stiprinti teisininkų lyderystę ir jų įtaką visuomenėje.

„Šiandien vis dar susiduriame su lyderystės trūkumu ten, kur jos labiausiai reikia. Teisininkai yra viena iš tų profesinių grupių, kuri turi ne tik svarbių kompetencijų ir išmanymo apie teisinės valstybės pagrindus, bet ir galimybę daryti įtaką valstybės ir visuomenės procesams. Todėl labai svarbu, kad jie ryžtųsi imtis atsakomybės ir iniciatyvos veikti kritiškais valstybei momentais“, – teigia viena iš forumo pranešėjų, buvusi Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Ji pabrėžia, kad teisininko vaidmuo šiandien neapsiriboja teisės normų aiškinimu – tai aktyvus dalyvavimas formuojant valstybės kryptį ir visuomenės pasitikėjimą institucijomis.

Konferencijoje bus nagrinėjamos temos, atspindinčios šiuolaikinius visoms teisinėms profesijoms kylančius bendrus iššūkius: teisininko lyderystė ir atsakomybė, naujų teisininkų kartų atnešami pokyčiai į organizacijas, jų karjeros lūkesčiai, reputacija ir autoritetas, taip pat įvairovės, tolerancijos bei profesinio sąmoningumo klausimai.

Renginyje dalyvaus žinomi teisės, politikos ir verslo atstovai iš Lietuvos ir užsienio. Tarp jų NATO vyriausiasis teisės patarėjas ir Teisės reikalų biuro direktorius John Swords, Ukrainos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Ivan Mishchenko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkė ir Teisėjų tarybos pirmininkė Danguolė Bublienė, Nacionalinio kibernetinio saugumo centro vadovas Antanas Aleknavičius.

Ypatingas dėmesys bus skiriamas dirbtinio intelekto ir pažangių technologijų vaidmeniui teisėje – ne tik kaip įrankiui efektyvumui didinti, bet kaip esminiam veiksniui, keičiančiam pačią teisininko profesijos prigimtį. Diskusijose bus keliami klausimai, ar teisininkai šiandien pakankamai greitai prisitaiko prie DI kuriamų sprendimų, kaip atsakingai juos integruoti į praktiką ir kur brėžti ribą tarp technologijų galimybių ir profesinės atsakomybės.
Organizatoriai siekia sukurti erdvę, kurioje skirtingos patirtys susitinka ne formalioje konferencijoje, o gyvame dialoge apie realius sprendimus ir atsakomybę.

Tikimasi, kad forumas taps ilgalaikės diskusijos pradžia, skatinančia teisininkų bendruomenę aktyviau įsitraukti į valstybės ir visuomenės gyvenimą.
Konferenciją organizuoja konsultacijų agentūra „Good to know“ kartu su renginio partneriais – Lietuvos Aukščiausiuoju Teismu, Lietuvos advokatūra ir Vilniaus universiteto Teisės fakultetu. Renginio mecenatas – advokatų profesinė bendrija AVOCAD.