Month: September 2026

Mes dar tik mokomės dirbti su Z karta, o prie darbo rinkos jau artėja Alfa karta. Todėl klausimas, kas nutiks organizacijoms, kurios nesikeis, tampa vis mažiau teorinis.

„Išlepinti“, „neatsparūs stresui“, „negerbiantys autoritetų“, „nenorintys sunkiai dirbti“ – tokie apibūdinimai jau beveik tapo mantra kalbant apie į organizacijas ateinančius jaunus žmones. Tačiau galbūt jaunoji karta neatmeta nei darbo, nei atsakomybės. Ji tiesiog nebenori autoriteto pripažinti vien todėl, kad žmogus užima aukštesnes pareigas.

Kartų konfliktas nėra naujas reiškinys. Patyrusių senbuvių ir nekantrių, daug klausimų keliančių naujokų susidūrimų buvo visais laikais. Vis dėlto šiandien įtampa ypač ryški tradicinėse tiek viešojo sektoriaus, tiek verslo organizacijose, kuriose stipri profesinė hierarchija: teisėsaugos institucijose, medicinos įstaigose, tradicinėse advokatų kontorose, korporacijose, teismuose, kariuomenėje.

Tokiose organizacijose hierarchija ir griežtai reglamentuoti procesai nėra blogis. Aiškios atsakomybės, procedūros ir sprendimų priėmimo tvarka yra būtini saugikliai, leidžiantys užtikrinti didelės organizacijos nuoseklią veiklą ar patikimai vykdyti valstybei ir visuomenei svarbias funkcijas. Atsidūrę operacinėje turbūt nenorėtume išgirsti, kad gydytojas šįkart nusprendė nesilaikyti aptarto operacijos plano ir pasikliaus tik intuicija. Lygiai taip pat, atsidūrę teismo salėje, vargu ar norėtume, kad mūsų bylą teisėjas spręstų ne pagal įstatymus, o pagal tai, kas jam asmeniškai atrodo teisinga.

Problema prasideda tuomet, kai būtina veiklos tvarka virsta organizacine kultūra, kurioje pareigos laikomos savaiminiu autoriteto įrodymu, patirtis užgožia naujas idėjas, o lojalumas painiojamas su nekritišku paklusnumu. Kur kitokia nuomonė suprantama ne kaip galimybė organizacijai tobulėti, bet kaip grėsmė nusistovėjusiai tvarkai.

Būtent čia susiduria kartos. Jauni žmonės nori suprasti sprendimų priežastis, tikisi grįžtamojo ryšio, nori būti išgirsti ir matyti savo darbo prasmę. Tai nereiškia, kad jie atsisako taisyklių ar atsakomybės. Tačiau jie sunkiau priima kultūrą, kurioje klausti nepatogu, klysti gėda, o iniciatyva galima tik gavus viršininko leidimą. Todėl tradicinių organizacijų ateitį lems ne pasirinkimas tarp hierarchijos ir visiškos laisvės. Svarbiausia bus tai, ar jos gebės išsaugoti aiškią atsakomybės struktūrą ir kartu kurti kultūrą, kurioje žmogaus vertė nepriklauso vien nuo jo vietos organizacinėje schemoje.

Tokiam pokyčiui reikia kitokios lyderystės. Ne lyderio, kuris visuomet turi būti stipriausias ir žinoti visus atsakymus, o tokio, kuris nebijo šalia savęs turėti savarankiškų, kompetentingų ir kritikuoti gebančių žmonių. Jo autoritetą kuria ne pareigos, bet elgesys: gebėjimas išgirsti, paaiškinti sprendimus, priimti nepritarimą, pripažinti klaidą ir pasakyti „tavo idėja geresnė“.

Tai nėra hierarchijos panaikinimas. Tai – santykio su galia pakeitimas: nuo kontrolės prie pasitikėjimo, nuo visažiniškumo prie gebėjimo mokytis, nuo reikalavimo prisitaikyti prie gebėjimo priimti skirtingumą.

Žinoma, organizacinė kultūra turi didžiulę inerciją. Žmogus, kuris pradeda dalytis atsakomybe, kvestionuoti įprastas praktikas ir aplink save telkti stiprius žmones, tradicinėje sistemoje gali greitai tapti „juoda avimi“. Todėl svarbu ne tik tai, ar į tokias organizacijas ateis pokyčiui pasirengusių lyderių, bet ir tai, ar pati sistema leis jiems tokiais išlikti.

Taigi pradinis klausimas – ar tradicinėse organizacijose po penkių metų bus kam dirbti – iš tiesų yra klausimas apie jų gebėjimą keistis. Naujoji karta ateis. Tačiau ji pasiliks tik ten, kur taisyklės padeda veikti, o ne nutildo, kur patirtis perduodama, o ne naudojama kaip galios argumentas ir ten, kur lyderystė sujungia skirtingų kartų stiprybes.

Kaip išsaugoti tai, kas tradicinėse organizacijose būtina, ir kartu kurti kultūrą, kurioje atsiranda vietos naujoms idėjoms, dialogui ir pasitikėjimui? Šį klausimą kartu su teisės, verslo ir viešojo sektoriaus lyderiais nagrinėsime spalio 15 dieną vyksiančioje teisininkų lyderystės konferencijoje LAW FORUM.

 

Reda Molienė, organizacinės kultūros ir pokyčių konsultantė, GOOD TO KNOW partnerė

Prasidėjus karui Ukrainos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Ivanas Miščenko teisėjo mantiją iškeitė į karinę uniformą. Fronte greitai paaiškėjo, kad civiliniame gyvenime turėtas statusas čia nieko nereiškia – autoritetą tenka pelnyti savo pavyzdžiu, o sunkiausia atsakomybė yra ne priimti teisinį sprendimą, bet vadovauti žmonėms, kurių gyvybės priklauso nuo tavo įsakymų.

Apie šį pasirinkimą, lyderystę ekstremaliomis sąlygomis ir teisininkų pareigą nelikti nuošalyje Ivanas Miščenko pasakoja interviu, o jau spalio 15 dieną jis atvyks į Vilnių ir dalyvaus pirmą kartą Lietuvoje rengiamoje tarptautinėje teisininkų konferencijoje „LAW FORUM 2026“, kur kartu su kitais pranešėjais diskutuos apie teisininkų vaidmenį valstybėje, atsakomybę bendruomenei ir institucijų atsparumą krizių akivaizdoje.

Jūs buvote Aukščiausiojo Teismo teisėjas tuo metu, kai prasidėjo plataus masto invazija. Kada supratote, kad eiti teisėjo pareigas nebepakanka ir turite asmeniškai prisidėti prie gynybos?

Visa šalis pabudo 5 val. ryto ir suprato, kad Kyjivas bombarduojamas ir prasidėjo plataus masto karas. Tai buvo tarsi viską nusiaubiantis gaisras ar kita stichija, o senasis, saugus ir patogus pasaulis akimirksniu išnyko.

Paprašiau žmonos pasiruošti išvykimui ir nusipirkau pakelį „Marlboro“ (tiesa, sėkmingai mečiau beveik prieš 5 metus). Nuėjau į Aukščiausiąjį Teismą, bet gana greitai supratau, kad nėra jokio plano ką daryti, žmonės buvo sukrėsti ir sutrikę.

Todėl, kai pasaulis visais atžvilgiais tapo tik juodas ir baltas, sugalvojau planą – perkelti šeimą į saugią vietą ir įstoti į kariuomenę arba teritorinę gynybą, nes tai buvo visiškai natūralu ir akivaizdu.

Kaip pasikeitė jūsų supratimas apie „pareigą valstybei“ – nuo teismo salės iki fronto linijos? Kas buvo sunkiausia psichologiniame perėjime nuo teisėjo prie būrio vado?

Kai gini savo šalį su kulkosvaidžiu rankose ir turi žmonių, kurie laukia tavo įsakymų, ši „pareiga valstybei“ tampa kažkuo labai konkrečiu ir apčiuopiamu. Kita vertus, psichologiškai aš kovojau už savo ginklo brolius, ten nejaučiau visų tų sudėtingų teorinių klausimų. Sunkiausia buvo prisiimti atsakomybę už kitų žmonių gyvybes. Tai sunkiausia, kas tik gali būti.

Į frontą atvykote ne kaip karjeros karininkas, o kaip civilis, turintis teisinės ir institucinės patirties ir autoritetas pirmiausiai buvo siejamas iš Jūsų civilinio profesinio statuso kaip Aukščiausiojo Teismo teisėjo. Kaip pavyko pereiti prie karinio vadovavimo ir įgyti autoritetą tarp ginklo brolių? Ką reiškia lyderystė tokiomis ekstremaliomis sąlygomis? Ką reiškia staiga tapti atsakingu už žmonių gyvybes neturint ilgalaikio karinio mokymo ar pasiruošimo?

Na, teoriškai aš turėjau karinį antrojo leitenanto laipsnį, kurį gavau baigęs universitetą. Ir būtent tas laipsnis man leido prisijungti prie ginkluotųjų pajėgų. Iš tiesų neturėjau jokios karinės ar kovinės patirties, man netgi nepatinka medžioti. Kita vertus, mane supo tokie patys žmonės kaip aš – kariuomenės savanoriai iš taikaus civilinio gyvenimo. Visi puikiai supratome, kodėl čia atvykome ir ką turime daryti.

Kalbant apie lyderystę ir autoritetą nemanau, kad yra didelis skirtumas tarp karinio ir civilinio požiūrio. Jei nori užsitarnauti pagarbą, turi būti pavyzdys žmonėms, turi pats atlikti viską, ko tikiesi ir iš jų. Nesvarbu, ar tai tranšėjų kasimas, dalyvavimas mūšyje, ar atsargų užsakymas. Ir dar – ne save, o tave supančius žmones – kolegas ar ginklo brolius, laikyti svarbiausiais ir jais rūpintis. Tuomet jie rūpinsis tavimi ir vieni kitais. Tai padeda ir kasdienybėje, ir mūšio lauke. Manau, kad tai yra pagrindinis skirtumas tarp mūsų kariuomenės ir rusų – jie elgiasi su savo žmonėmis kaip su šiukšlėmis ir visiškai nesirūpina nuostoliais.

Ar jūsų, kaip Aukščiausiojo Teismo teisėjo, statusas  padėjo ar trukdė jums būti laikomam savu tranšėjose?

Iš pradžių mano ginklo broliai manimi netikėjo, manė, kad aš juokauju, bet kai iš tikrųjų sužinojo, kad sakau tiesą, iš esmės niekas nepasikeitė. Svarbiausia buvo tai, koks esi žmogus, tavo statusas civiliniame gyvenime iš tikrųjų neturi reikšmės. Vienintelis dalykas, kuris pasikeitė, yra tai, kad tapau nemokamu teisiniu konsultantu visais paprastais teisiniais klausimais – skolų, skyrybų, paveldėjimo.

Ar manote, kad taikos metu visuomenės nepakankamai įvertina, kaip greitai teisinės ir institucinės sistemos gali žlugti susidūrus su puolimu? Kokias pamokas Europos visuomenės turėtų išmokti iš Ukrainos patirties karo ir teisinių sistemų atžvilgiu?

Kadaise supratau, kad mano tėvų karta buvo pirmoji ir, tikriausiai, vienintelė per daugelį metų, kuri puoselėjo šią iliuziją, kad karas niekada nepasikartos, bent jau Europoje. Fukuyamos „istorijos pabaigos“ koncepcija mums padarė meškos paslaugą.

Kita vertus, visi mano protėviai, pradedant seneliais, patyrė karus ir revoliucijas. Ir tai buvo gyvenimo dalis. Jie susipažino, įsimylėjo, dirbo, gyveno ir kartais turėjo eiti į karą arba karas juos paveikė. Ir jie neturėjo jokių iliuzijų apie šį pasaulį. Skirtingai nei mūsų karta ir mūsų tėvų karta.

Taigi, pirmas dalykas, kurį pasakyčiau – atsikratykite iliuzijų. Saugumas nėra garantuojamas, jis yra sukuriamas ar iškovojamas. Antra – šiuolaikinis karas paveiks kiekvieną. Tai nereiškia, kad visi eis į tranšėjas, žinoma, ne. Bet niekam nepavyks likti neutraliam ir nepaliestam. Todėl būtina tą suprasti ir turėti ir asmeninį, ir institucinį planą – paprastą ir aiškų. Kuo geriau pasiruošite – tuo stipresnės taps jūsų institucijos.

Kokią žinią perduotumėte teisininkams, kurie mano, kad karas ar kitos kritinės situacijos valstybėje yra „kieno nors kito atsakomybė, nes kiekvienas turi tiesiog atlikti savo darbą“?

Manau, kad jūsų ryšiai su visuomene, šeima, draugais ir savo valstybe yra daug gilesni, nei jūs manote. Demokratija ir valstybės išlikimas priklauso nuo visų sutelktų pastangų, nepriklausomai nuo profesijos. Visi piliečiai yra įsipareigoję savo šaliai, bendruomenei, artimiesiems, todėl likti nuošaly ir laukti kol kiti padarys reiškia silpninti valstybę ir jos, o taip pat ir savo paties bei artimųjų išlikimo galimybes.

Ar fronte buvo momentas, kuris visam laikui pakeitė savęs suvokimą ar požiūrį į gyvenimą?

Atėjo labai aiškus ir stiprus supratimas, koks vertingas yra gyvenimas ir kiekviena jo akimirka. Nuo tada stengiuosi džiaugtis kiekviena diena, nes dauguma problemų, kurios mus kamuoja, yra nereikšmingos. O kiekviena diena yra stebuklas.

 

Teismo dokumentuose – įtikinamai skambančios, tačiau niekada neegzistavusios bylos. Išgalvoti teismų sprendimai, netikros citatos ir tariami teisės šaltiniai. Visa tai ne teorinė DI keliama grėsmė, o realūs, plačiai nuskambėję atvejai, kai DI sugeneruota informacija, jos tinkamai nepatikrinus, buvo pateikta teismams.

Dirbtinis intelektas teisininkų darbe jau nebėra nei tolima ateitis, nei įdomi technologinė naujovė. Jis vis dažniau tampa kasdieniu darbo įrankiu, padeda ieškoti ir apibendrinti informaciją, analizuoti dokumentus, rengti jų projektus, lyginti sutartis bei automatizuoti rutinines užduotis.

Tačiau vien gebėjimo parašyti gerą užklausą DI sistemai šiandien jau nebepakanka. Greitį ir patogumą gali lydėti itin brangiai kainuojančios klaidos – nuo profesinės reputacijos praradimo iki kliento interesų pažeidimo. Taigi, kartu su akivaizdžia nauda atsiranda ir naujų klausimų. Kaip nepasiklysti sparčiai augančioje skirtingos kokybės DI įrankių pasiūloje? Kiek galima pasitikėti DI pateiktu atsakymu? Ar patikėdami technologijai vis daugiau intelektinio darbo neprarandame dalies savo profesinių gebėjimų? Ir kas atsako, jei DI suklysta – arba jei į sistemą pateikti konfidencialūs kliento duomenys atsiduria ten, kur neturėtų?

Šie klausimai rodo svarbų pokytį: šiandien diskusija jau nebe apie tai, ar teisininkams naudoti DI, bet kaip jį naudoti profesionaliai, kritiškai ir saugiai.

Nuo pokalbių lango – prie skaitmeninio kolegos?

Teisinių technologijų platformos „Temidy“ bendrakūrėjo ir pirmosios Lietuvoje teisininkams ir lyderiams skirtos konferencijos „LAW FORUM 2026“ pranešėjo, Karolio Kirkliausko teigimu, šiuo metu teisininkams skirtas DI priemones galima suskirstyti į kelias pagrindines grupes: bendrosios paskirties generatyvinius modelius, specializuotas teisines paieškos ir analizės sistemas, sutarčių bei kitų dokumentų peržiūros įrankius, dokumentų rengimo ir procesų automatizavimo sprendimus, DI agentus bei organizacijų vidines sistemas.

Tačiau svarbiausias pokytis vyksta ne įrankių skaičiuje, o jų naudojimo būde.

„Svarbiausia tendencija – perėjimas nuo atskiro pokalbių lango prie DI, integruoto į konkretų darbo procesą. Teisininkui svarbu ne tik gauti sklandžiai suformuluotą atsakymą, bet ir matyti, kokiais šaltiniais jis pagrįstas, galėti juos patikrinti, kontroliuoti prieigos teises ir atsekti, kaip buvo gautas rezultatas“, – pažymi K. Kirkliauskas.

Kitaip tariant, profesionaliam naudojimui nebepakanka, kad DI tiesiog „gražiai ir protingai atsakytų“. Vis svarbiau tampa tai, kas slypi už atsakymo: kokia informacija panaudota, ar ji patikima ir aktuali, ar rezultatas atsekamas ir ar visa tai vyksta saugioje aplinkoje.

Ar DI išlaisvina teisininko protą, ar jį „tingina“?

Kartu su DI plėtra intelektinėse profesijose vis dažniau girdėti ir nerimo. Lengva tapti priklausomam nuo technologijos ir prarasti savarankiškumą atliekant kasdienes užduotis. DI gali slopinti kūrybiškumą ir kritinį mąstymą. Jei tekstą, argumentus ar analizės struktūrą vis dažniau pasiūlo algoritmas, ar ilgainiui nesilpnėja paties žmogaus intelektiniai gebėjimai?

Kasdieniame darbe DI įrankius naudojančio advokatų kontoros AVOCAD partnerio Lauryno Staniulio nuomone, kūrybiškumo, kritinio mąstymo, žmogiško santykio DI teisininko darbe nekompensuoja. „Mūsų kliento kelionėje daug dėmesio skiriame kliento situacijos ir jo lūkesčių išsiaiškinimui, teisinių problemų identifikavimui, paslaugų teikimo plano parengimui. Šiuose etapuose dalyvauja žmogiškas santykis, todėl DI čia nėra ką veikti. Žinoma, taupant savo ir kliento laiką ir kaštus, DI patikime techninio pobūdžio užduotis – surasti teisės aktus, juos apibendrinti, atlikti pirminę dokumentų analizę, tačiau atlikti situacijos teisinį vertinimą ir pasiūlyti geriausią klientui individualizuotą sprendimą turime patys“, – teigia L. Staniulis.

1. Kirkliauskas pritaria, kad keičiasi ne tiek teisininko reikalingumas, kiek jo kuriamos vertės vieta. Ji vis labiau persikelia nuo mechaninio informacijos rinkimo prie faktų interpretavimo, rizikos vertinimo, strategijos kūrimo ir sprendimo pritaikymo konkrečiam žmogui ar verslui.

Šis darbo pasidalijimas gana aiškiai parodo, kur šiandien DI stipriausias. Jis gali greitai apdoroti informaciją, atlikti pirminę analizę ir sumažinti techninio darbo apimtį. Tačiau suprasti klientą, jo tikruosius interesus, įvertinti ne vien teisinį, bet ir platesnį situacijos kontekstą, pasirinkti strategiją ir prisiimti atsakomybę už sprendimą vis dar tenka žmogui.

1. Staniulio manymu, teisininkams būtina „susidraugauti“ su DI. Tačiau tam reikia ne tik noro ir atvirumo technologijoms, bet ir žinių bei įgūdžių, kad DI kurtų vertę, o ne papildomas rizikas.

Skamba įtikinamai. Bet ar tai tiesa?

Vien gebėjimo parašyti gerą užklausą DI sistemai šiandien jau nebepakanka. Teisininkas turi mokėti aiškiai apibrėžti užduotį ir pageidaujamą rezultatą, kritiškai įvertinti gautą atsakymą, patikrinti pirminius šaltinius ir tinkamai klasifikuoti duomenis.

Kodėl tai taip svarbu, teisininkų bendruomenei jau ne kartą priminė plačiai nuskambėję atvejai, kai teismams pateiktuose procesiniuose dokumentuose buvo remiamasi neegzistuojančiomis DI „sukurtomis“ bylomis ar kitais neegzistuojančiais teisės šaltiniais.

1. Kirkliauskas pritaria, kad viena didžiausių klaidų – sklandžiai parašytą DI atsakymą palaikyti patikima teisine analize. DI gali pateikti neegzistuojančias bylas, netikslias citatas ar supainioti taikytiną teisę. Todėl tikrinamas turi būti ne tik galutinis atsakymo tekstas, bet ir kiekvienas reikšmingas šaltinis, kuriuo grindžiama teisinė išvada.

Čia atsiranda savotiškas DI paradoksas: kuo įtikinamiau skamba DI atsakymas, tuo svarbiau nepamiršti jo patikrinti.

O ką iš tiesų atiduodame DI kartu su dokumentu?

Dar vienas ne mažiau aktualus klausimas – duomenų apsauga ir profesinė paslaptis. Ar galima į viešai prieinamą DI sistemą įkelti kliento sutartį ir paprašyti ją išanalizuoti? O bylos medžiagą? Vidinį įmonės dokumentą? Tai patogu ir greita, bet nebūtinai saugu.

Todėl renkantis DI sprendimą būtina įvertinti profesinės paslapties apsaugą, BDAR reikalavimus, duomenų saugojimo vietą ir trukmę, paslaugos teikėjo pasitelkiamus subrangovus, prieigos kontrolę, galimybę pateiktus duomenis naudoti modeliams mokyti ir atsakomybės pasiskirstymą.

Teisininkui tai reiškia dar vieną naują kompetenciją: reikia suprasti ne tik ką DI gali padaryti, bet ir kas nutinka informacijai, kurią jam patikime.

Nauja profesinė kompetencija – mokėti ne tik naudoti, bet ir nepasitikėti

DI neabejotinai gali padėti teisininkui dirbti greičiau. Tačiau greitis nėra vienintelis profesionalumo kriterijus. Teisininko profesija paremta pasitikėjimu, konfidencialumu, gebėjimu argumentuoti savo sprendimą ir atsakomybe už jo pasekmes – o šių dalykų negalima perduoti algoritmui kartu su technine užduotimi.

Geriausias DI įrankis teisininkui nėra tas, kuris pateikia įspūdingiausiai skambantį atsakymą, o tas, kurio rezultatą galima patikrinti, paaiškinti ir saugiai panaudoti priimant realų teisinį sprendimą.

Apie DI atneštas naujoves į teisininkų kasdienybę teisininkai ir DI ekspertai diskutuos tarptautinėje konferencijoje „LAW FORUM 2026“, kuri vyks spalio 15 d. Vilniuje. Diskusijos Teisininkų ateitis DI eroje: greitis ir efektyvumas vs saugumas dalyviai kvies teisininkų bendruomenę ieškoti atsakymų į klausimus, ar DI eroje svarbiausias gebėjimas yra mokėjimas parašyti tobulą užklausą, ar gebėjimas išlaikyti profesinę distanciją: žinoti, kada DI galima patikėti techninį darbą, kada būtina patikrinti jo rezultatą ir kada sprendimą turi priimti tik žmogus.