Author: admin

Kas apgins teisės viršenybės principus ir žmogaus teises, jei jas saugančios institucijos silpnės, o teisės profesionalai pasirinks likti nuošalyje? Spalio 15 d. Vilniuje pirmą kartą vyksiantis tarptautinis teisininkų lyderystės forumas „LAW FORUM 2026“ suburs teisės, verslo ir kitų sričių profesionalus kalbėtis apie teisinės valstybės ateitį, atsakomybę ir pasitikėjimą. Renginyje pranešimą skaitys ir diskusijoje dalyvaus buvusi Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

„Šiandien vis dar susiduriame su lyderystės trūkumu ten, kur jos labiausiai reikia. Teisininkai yra viena iš tų profesinių grupių, kuri turi ne tik svarbių kompetencijų ir išmanymo apie teisinės valstybės pagrindus, bet ir galimybę daryti įtaką valstybės ir visuomenės procesams. Todėl labai svarbu, kad jie ryžtųsi imtis atsakomybės ir iniciatyvos veikti kritiškais valstybei momentais“, – sako D. Grybauskaitė.

Buvusi Prezidentė forume skaitys pranešimą apie lyderystę neramiais laikais, valstybę, teisę ir atsakomybę už ateitį. Vėliau ji dalyvaus diskusijoje kartu su Ukrainos Aukščiausiojo Teismo teisėju Ivanu Miščenka, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininke Danguole Bubliene ir Lietuvos mokslų akademijos prezidentu Vytautu Nekrošiumi. Pokalbį moderuos organizacinės kultūros ir pokyčių konsultantė, GOOD TO KNOW partnerė Reda Molienė.

Teisinės valstybės silpnėjimą ne visada lengva atpažinti

Teismų nepriklausomumas ar valdžių pusiausvyra gali skambėti kaip nuo kasdienybės nutolę principai. Tačiau nuo jų priklauso, ar žmogus galės apsiginti nuo neteisėto sprendimo, ar jo bylą nagrinės nepriklausomas teismas, ar valstybės institucijos turės atsakyti už savo veiksmus. Kai šie saugikliai silpnėja, silpnėja ir žmogaus teisių apsauga.

Teisinės valstybės silpnėjimas ne visada prasideda staigiu, lengvai atpažįstamu lūžiu. Oslo universiteto profesorius Hansas Petteris Graveris savo profesinėje veikloje nagrinėja, kaip teisės profesionalai reaguoja, kai politinė valdžia pamažu ima varžyti institucijų nepriklausomumą. Forume jis kalbės apie teisinės valstybės silpnėjimo priežastis, pasekmes ir apie tai, kas turi ją ginti.

Apie drąsos reikalaujantį profesinį sąžiningumą kalbės buvęs Slovakijos Teisėjų tarybos narys Pavolas Žilinčikas. Visai kitokiomis aplinkybėmis atsakomybės klausimą teko spręsti išskirtiniam forumo svečiui – Ukrainos Aukščiausiojo Teismo teisėjui I. Miščenkai. Prasidėjus plataus masto Rusijos invazijai, teisėjas įstojo į šalies ginkluotąsias pajėgas. Kalbėdamas apie lyderystę fronte jis pabrėžia, kad civiliniame gyvenime turėtas statusas ten nieko nereiškia: kitų pasitikėjimą reikia pelnyti savo veiksmais ir rūpesčiu žmonėmis, už kuriuos esi atsakingas.

Ar matomumas reiškia autoritetą?

Ukrainos teisėjo patirtis primena, kad pareigos ar titulas savaime nesuteikia žmogui autoriteto. Tačiau kaip jį atpažinti visuomenėje, kurioje apie teisinius klausimus vis dažniau kalbama televizijos laidose ir socialiniuose tinkluose?
Viešai kalbantis teisininkas gali padėti žmonėms suprasti savo teises ir sudėtingus sprendimus. Kartu dažnas matomumas gali sudaryti įspūdį, kad būtent garsiausiai kalbantis žmogus geriausiai išmano temą. Kur baigiasi naudingas teisininko matomumas ir prasideda vien žinomumo kuriama autoriteto regimybė, forume aiškinsis komunikacijos ekspertė Neringa Bliūdžiūtė, Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Andrius Romanovskis, politologas Linas Kojala ir kiti diskusijos dalyviai. Pokalbį ves strateginės komunikacijos konsultantė Živilė Navickaitė-Babkin.

Kaip keičiasi teisininkų komandos?

Autoritetas svarbus ne vien kalbant su visuomene. Nuo to, kaip jis kuriamas organizacijos viduje, priklauso, ar jaunesni kolegos drįsta kelti klausimus, pastebėti klaidas ir siūlyti naujus sprendimus.
Jaunas teisininkas tikisi aiškaus grįžtamojo ryšio ir galimybės būti išgirstas. Jo vadovui svarbu, kad komanda laikytųsi profesinių standartų ir prisiimtų atsakomybę už savo darbą. Kasdienėje advokatų kontoros ar teismo veikloje šiuos lūkesčius suderinti ne visada lengva. Ar tradicinės teisės institucijos geba keistis taip, kad jose norėtų likti skirtingų kartų profesionalai? Į šį klausimą iš skirtingų perspektyvų pažvelgs Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanė Vigita Vėbraitė, Advokatų tarybos pirmininkas Mindaugas Kukaitis, „Vinted“ personalo vadovė Viktorija Jaksebagaitė ir kiti pašnekovai. Diskusiją moderuos advokatų kontoros AVOCAD partneris Jonas Zaronskis.

Kai DI suklysta, kas atsako?

Gebėjimas kelti klausimus ir tikrinti kolegų pateikiamus argumentus tampa dar svarbesnis, kai prie komandos darbo prisideda dirbtinis intelektas.
Jis per kelias sekundes gali parengti teisinio argumento juodraštį, tačiau jame gali būti ir neegzistuojančios bylos nuoroda. Sprendimą, kuo galima remtis, ką būtina patikrinti ir kokių duomenų negalima pateikti naudojamai sistemai, vis tiek priima žmogus. Šių sprendimų pasekmes pajunta ir klientas: nuo konfidencialios informacijos saugumo iki galimybės veiksmingai ginti savo teises.
Apie tai, kaip naudotis DI neprarandant profesinės atsakomybės, diskutuos Nacionalinio kibernetinio saugumo centro vadovas Antanas Aleknavičius, DI ekspertas, WHY AI agentūros vadovas Antanas Bernatonis, teisinių technologijų platformos „Temidy“ bendrakūrėjas Karolis Kirkliauskas ir advokatų kontoros AVOCAD advokatas Laurynas Staniulis. Pokalbį moderuos Mykolo Romerio universiteto profesorius Paulius Pakutinskas.

Pirmą kartą Lietuvoje rengiamas „LAW FORUM 2026“ vyks spalio 15 d. Vilniuje, viešbutyje „AC Hotel by Marriott“.

Mes dar tik mokomės dirbti su Z karta, o prie darbo rinkos jau artėja Alfa karta. Todėl klausimas, kas nutiks organizacijoms, kurios nesikeis, tampa vis mažiau teorinis.

„Išlepinti“, „neatsparūs stresui“, „negerbiantys autoritetų“, „nenorintys sunkiai dirbti“ – tokie apibūdinimai jau beveik tapo mantra kalbant apie į organizacijas ateinančius jaunus žmones. Tačiau galbūt jaunoji karta neatmeta nei darbo, nei atsakomybės. Ji tiesiog nebenori autoriteto pripažinti vien todėl, kad žmogus užima aukštesnes pareigas.

Kartų konfliktas nėra naujas reiškinys. Patyrusių senbuvių ir nekantrių, daug klausimų keliančių naujokų susidūrimų buvo visais laikais. Vis dėlto šiandien įtampa ypač ryški tradicinėse tiek viešojo sektoriaus, tiek verslo organizacijose, kuriose stipri profesinė hierarchija: teisėsaugos institucijose, medicinos įstaigose, tradicinėse advokatų kontorose, korporacijose, teismuose, kariuomenėje.

Tokiose organizacijose hierarchija ir griežtai reglamentuoti procesai nėra blogis. Aiškios atsakomybės, procedūros ir sprendimų priėmimo tvarka yra būtini saugikliai, leidžiantys užtikrinti didelės organizacijos nuoseklią veiklą ar patikimai vykdyti valstybei ir visuomenei svarbias funkcijas. Atsidūrę operacinėje turbūt nenorėtume išgirsti, kad gydytojas šįkart nusprendė nesilaikyti aptarto operacijos plano ir pasikliaus tik intuicija. Lygiai taip pat, atsidūrę teismo salėje, vargu ar norėtume, kad mūsų bylą teisėjas spręstų ne pagal įstatymus, o pagal tai, kas jam asmeniškai atrodo teisinga.

Problema prasideda tuomet, kai būtina veiklos tvarka virsta organizacine kultūra, kurioje pareigos laikomos savaiminiu autoriteto įrodymu, patirtis užgožia naujas idėjas, o lojalumas painiojamas su nekritišku paklusnumu. Kur kitokia nuomonė suprantama ne kaip galimybė organizacijai tobulėti, bet kaip grėsmė nusistovėjusiai tvarkai.

Būtent čia susiduria kartos. Jauni žmonės nori suprasti sprendimų priežastis, tikisi grįžtamojo ryšio, nori būti išgirsti ir matyti savo darbo prasmę. Tai nereiškia, kad jie atsisako taisyklių ar atsakomybės. Tačiau jie sunkiau priima kultūrą, kurioje klausti nepatogu, klysti gėda, o iniciatyva galima tik gavus viršininko leidimą. Todėl tradicinių organizacijų ateitį lems ne pasirinkimas tarp hierarchijos ir visiškos laisvės. Svarbiausia bus tai, ar jos gebės išsaugoti aiškią atsakomybės struktūrą ir kartu kurti kultūrą, kurioje žmogaus vertė nepriklauso vien nuo jo vietos organizacinėje schemoje.

Tokiam pokyčiui reikia kitokios lyderystės. Ne lyderio, kuris visuomet turi būti stipriausias ir žinoti visus atsakymus, o tokio, kuris nebijo šalia savęs turėti savarankiškų, kompetentingų ir kritikuoti gebančių žmonių. Jo autoritetą kuria ne pareigos, bet elgesys: gebėjimas išgirsti, paaiškinti sprendimus, priimti nepritarimą, pripažinti klaidą ir pasakyti „tavo idėja geresnė“.

Tai nėra hierarchijos panaikinimas. Tai – santykio su galia pakeitimas: nuo kontrolės prie pasitikėjimo, nuo visažiniškumo prie gebėjimo mokytis, nuo reikalavimo prisitaikyti prie gebėjimo priimti skirtingumą.

Žinoma, organizacinė kultūra turi didžiulę inerciją. Žmogus, kuris pradeda dalytis atsakomybe, kvestionuoti įprastas praktikas ir aplink save telkti stiprius žmones, tradicinėje sistemoje gali greitai tapti „juoda avimi“. Todėl svarbu ne tik tai, ar į tokias organizacijas ateis pokyčiui pasirengusių lyderių, bet ir tai, ar pati sistema leis jiems tokiais išlikti.

Taigi pradinis klausimas – ar tradicinėse organizacijose po penkių metų bus kam dirbti – iš tiesų yra klausimas apie jų gebėjimą keistis. Naujoji karta ateis. Tačiau ji pasiliks tik ten, kur taisyklės padeda veikti, o ne nutildo, kur patirtis perduodama, o ne naudojama kaip galios argumentas ir ten, kur lyderystė sujungia skirtingų kartų stiprybes.

Kaip išsaugoti tai, kas tradicinėse organizacijose būtina, ir kartu kurti kultūrą, kurioje atsiranda vietos naujoms idėjoms, dialogui ir pasitikėjimui? Šį klausimą kartu su teisės, verslo ir viešojo sektoriaus lyderiais nagrinėsime spalio 15 dieną vyksiančioje teisininkų lyderystės konferencijoje LAW FORUM.

 

Reda Molienė, organizacinės kultūros ir pokyčių konsultantė, GOOD TO KNOW partnerė

Prasidėjus karui Ukrainos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Ivanas Miščenko teisėjo mantiją iškeitė į karinę uniformą. Fronte greitai paaiškėjo, kad civiliniame gyvenime turėtas statusas čia nieko nereiškia – autoritetą tenka pelnyti savo pavyzdžiu, o sunkiausia atsakomybė yra ne priimti teisinį sprendimą, bet vadovauti žmonėms, kurių gyvybės priklauso nuo tavo įsakymų.

Apie šį pasirinkimą, lyderystę ekstremaliomis sąlygomis ir teisininkų pareigą nelikti nuošalyje Ivanas Miščenko pasakoja interviu, o jau spalio 15 dieną jis atvyks į Vilnių ir dalyvaus pirmą kartą Lietuvoje rengiamoje tarptautinėje teisininkų konferencijoje „LAW FORUM 2026“, kur kartu su kitais pranešėjais diskutuos apie teisininkų vaidmenį valstybėje, atsakomybę bendruomenei ir institucijų atsparumą krizių akivaizdoje.

Jūs buvote Aukščiausiojo Teismo teisėjas tuo metu, kai prasidėjo plataus masto invazija. Kada supratote, kad eiti teisėjo pareigas nebepakanka ir turite asmeniškai prisidėti prie gynybos?

Visa šalis pabudo 5 val. ryto ir suprato, kad Kyjivas bombarduojamas ir prasidėjo plataus masto karas. Tai buvo tarsi viską nusiaubiantis gaisras ar kita stichija, o senasis, saugus ir patogus pasaulis akimirksniu išnyko.

Paprašiau žmonos pasiruošti išvykimui ir nusipirkau pakelį „Marlboro“ (tiesa, sėkmingai mečiau beveik prieš 5 metus). Nuėjau į Aukščiausiąjį Teismą, bet gana greitai supratau, kad nėra jokio plano ką daryti, žmonės buvo sukrėsti ir sutrikę.

Todėl, kai pasaulis visais atžvilgiais tapo tik juodas ir baltas, sugalvojau planą – perkelti šeimą į saugią vietą ir įstoti į kariuomenę arba teritorinę gynybą, nes tai buvo visiškai natūralu ir akivaizdu.

Kaip pasikeitė jūsų supratimas apie „pareigą valstybei“ – nuo teismo salės iki fronto linijos? Kas buvo sunkiausia psichologiniame perėjime nuo teisėjo prie būrio vado?

Kai gini savo šalį su kulkosvaidžiu rankose ir turi žmonių, kurie laukia tavo įsakymų, ši „pareiga valstybei“ tampa kažkuo labai konkrečiu ir apčiuopiamu. Kita vertus, psichologiškai aš kovojau už savo ginklo brolius, ten nejaučiau visų tų sudėtingų teorinių klausimų. Sunkiausia buvo prisiimti atsakomybę už kitų žmonių gyvybes. Tai sunkiausia, kas tik gali būti.

Į frontą atvykote ne kaip karjeros karininkas, o kaip civilis, turintis teisinės ir institucinės patirties ir autoritetas pirmiausiai buvo siejamas iš Jūsų civilinio profesinio statuso kaip Aukščiausiojo Teismo teisėjo. Kaip pavyko pereiti prie karinio vadovavimo ir įgyti autoritetą tarp ginklo brolių? Ką reiškia lyderystė tokiomis ekstremaliomis sąlygomis? Ką reiškia staiga tapti atsakingu už žmonių gyvybes neturint ilgalaikio karinio mokymo ar pasiruošimo?

Na, teoriškai aš turėjau karinį antrojo leitenanto laipsnį, kurį gavau baigęs universitetą. Ir būtent tas laipsnis man leido prisijungti prie ginkluotųjų pajėgų. Iš tiesų neturėjau jokios karinės ar kovinės patirties, man netgi nepatinka medžioti. Kita vertus, mane supo tokie patys žmonės kaip aš – kariuomenės savanoriai iš taikaus civilinio gyvenimo. Visi puikiai supratome, kodėl čia atvykome ir ką turime daryti.

Kalbant apie lyderystę ir autoritetą nemanau, kad yra didelis skirtumas tarp karinio ir civilinio požiūrio. Jei nori užsitarnauti pagarbą, turi būti pavyzdys žmonėms, turi pats atlikti viską, ko tikiesi ir iš jų. Nesvarbu, ar tai tranšėjų kasimas, dalyvavimas mūšyje, ar atsargų užsakymas. Ir dar – ne save, o tave supančius žmones – kolegas ar ginklo brolius, laikyti svarbiausiais ir jais rūpintis. Tuomet jie rūpinsis tavimi ir vieni kitais. Tai padeda ir kasdienybėje, ir mūšio lauke. Manau, kad tai yra pagrindinis skirtumas tarp mūsų kariuomenės ir rusų – jie elgiasi su savo žmonėmis kaip su šiukšlėmis ir visiškai nesirūpina nuostoliais.

Ar jūsų, kaip Aukščiausiojo Teismo teisėjo, statusas  padėjo ar trukdė jums būti laikomam savu tranšėjose?

Iš pradžių mano ginklo broliai manimi netikėjo, manė, kad aš juokauju, bet kai iš tikrųjų sužinojo, kad sakau tiesą, iš esmės niekas nepasikeitė. Svarbiausia buvo tai, koks esi žmogus, tavo statusas civiliniame gyvenime iš tikrųjų neturi reikšmės. Vienintelis dalykas, kuris pasikeitė, yra tai, kad tapau nemokamu teisiniu konsultantu visais paprastais teisiniais klausimais – skolų, skyrybų, paveldėjimo.

Ar manote, kad taikos metu visuomenės nepakankamai įvertina, kaip greitai teisinės ir institucinės sistemos gali žlugti susidūrus su puolimu? Kokias pamokas Europos visuomenės turėtų išmokti iš Ukrainos patirties karo ir teisinių sistemų atžvilgiu?

Kadaise supratau, kad mano tėvų karta buvo pirmoji ir, tikriausiai, vienintelė per daugelį metų, kuri puoselėjo šią iliuziją, kad karas niekada nepasikartos, bent jau Europoje. Fukuyamos „istorijos pabaigos“ koncepcija mums padarė meškos paslaugą.

Kita vertus, visi mano protėviai, pradedant seneliais, patyrė karus ir revoliucijas. Ir tai buvo gyvenimo dalis. Jie susipažino, įsimylėjo, dirbo, gyveno ir kartais turėjo eiti į karą arba karas juos paveikė. Ir jie neturėjo jokių iliuzijų apie šį pasaulį. Skirtingai nei mūsų karta ir mūsų tėvų karta.

Taigi, pirmas dalykas, kurį pasakyčiau – atsikratykite iliuzijų. Saugumas nėra garantuojamas, jis yra sukuriamas ar iškovojamas. Antra – šiuolaikinis karas paveiks kiekvieną. Tai nereiškia, kad visi eis į tranšėjas, žinoma, ne. Bet niekam nepavyks likti neutraliam ir nepaliestam. Todėl būtina tą suprasti ir turėti ir asmeninį, ir institucinį planą – paprastą ir aiškų. Kuo geriau pasiruošite – tuo stipresnės taps jūsų institucijos.

Kokią žinią perduotumėte teisininkams, kurie mano, kad karas ar kitos kritinės situacijos valstybėje yra „kieno nors kito atsakomybė, nes kiekvienas turi tiesiog atlikti savo darbą“?

Manau, kad jūsų ryšiai su visuomene, šeima, draugais ir savo valstybe yra daug gilesni, nei jūs manote. Demokratija ir valstybės išlikimas priklauso nuo visų sutelktų pastangų, nepriklausomai nuo profesijos. Visi piliečiai yra įsipareigoję savo šaliai, bendruomenei, artimiesiems, todėl likti nuošaly ir laukti kol kiti padarys reiškia silpninti valstybę ir jos, o taip pat ir savo paties bei artimųjų išlikimo galimybes.

Ar fronte buvo momentas, kuris visam laikui pakeitė savęs suvokimą ar požiūrį į gyvenimą?

Atėjo labai aiškus ir stiprus supratimas, koks vertingas yra gyvenimas ir kiekviena jo akimirka. Nuo tada stengiuosi džiaugtis kiekviena diena, nes dauguma problemų, kurios mus kamuoja, yra nereikšmingos. O kiekviena diena yra stebuklas.

 

Teismo dokumentuose – įtikinamai skambančios, tačiau niekada neegzistavusios bylos. Išgalvoti teismų sprendimai, netikros citatos ir tariami teisės šaltiniai. Visa tai ne teorinė DI keliama grėsmė, o realūs, plačiai nuskambėję atvejai, kai DI sugeneruota informacija, jos tinkamai nepatikrinus, buvo pateikta teismams.

Dirbtinis intelektas teisininkų darbe jau nebėra nei tolima ateitis, nei įdomi technologinė naujovė. Jis vis dažniau tampa kasdieniu darbo įrankiu, padeda ieškoti ir apibendrinti informaciją, analizuoti dokumentus, rengti jų projektus, lyginti sutartis bei automatizuoti rutinines užduotis.

Tačiau vien gebėjimo parašyti gerą užklausą DI sistemai šiandien jau nebepakanka. Greitį ir patogumą gali lydėti itin brangiai kainuojančios klaidos – nuo profesinės reputacijos praradimo iki kliento interesų pažeidimo. Taigi, kartu su akivaizdžia nauda atsiranda ir naujų klausimų. Kaip nepasiklysti sparčiai augančioje skirtingos kokybės DI įrankių pasiūloje? Kiek galima pasitikėti DI pateiktu atsakymu? Ar patikėdami technologijai vis daugiau intelektinio darbo neprarandame dalies savo profesinių gebėjimų? Ir kas atsako, jei DI suklysta – arba jei į sistemą pateikti konfidencialūs kliento duomenys atsiduria ten, kur neturėtų?

Šie klausimai rodo svarbų pokytį: šiandien diskusija jau nebe apie tai, ar teisininkams naudoti DI, bet kaip jį naudoti profesionaliai, kritiškai ir saugiai.

Nuo pokalbių lango – prie skaitmeninio kolegos?

Teisinių technologijų platformos „Temidy“ bendrakūrėjo ir pirmosios Lietuvoje teisininkams ir lyderiams skirtos konferencijos „LAW FORUM 2026“ pranešėjo, Karolio Kirkliausko teigimu, šiuo metu teisininkams skirtas DI priemones galima suskirstyti į kelias pagrindines grupes: bendrosios paskirties generatyvinius modelius, specializuotas teisines paieškos ir analizės sistemas, sutarčių bei kitų dokumentų peržiūros įrankius, dokumentų rengimo ir procesų automatizavimo sprendimus, DI agentus bei organizacijų vidines sistemas.

Tačiau svarbiausias pokytis vyksta ne įrankių skaičiuje, o jų naudojimo būde.

„Svarbiausia tendencija – perėjimas nuo atskiro pokalbių lango prie DI, integruoto į konkretų darbo procesą. Teisininkui svarbu ne tik gauti sklandžiai suformuluotą atsakymą, bet ir matyti, kokiais šaltiniais jis pagrįstas, galėti juos patikrinti, kontroliuoti prieigos teises ir atsekti, kaip buvo gautas rezultatas“, – pažymi K. Kirkliauskas.

Kitaip tariant, profesionaliam naudojimui nebepakanka, kad DI tiesiog „gražiai ir protingai atsakytų“. Vis svarbiau tampa tai, kas slypi už atsakymo: kokia informacija panaudota, ar ji patikima ir aktuali, ar rezultatas atsekamas ir ar visa tai vyksta saugioje aplinkoje.

Ar DI išlaisvina teisininko protą, ar jį „tingina“?

Kartu su DI plėtra intelektinėse profesijose vis dažniau girdėti ir nerimo. Lengva tapti priklausomam nuo technologijos ir prarasti savarankiškumą atliekant kasdienes užduotis. DI gali slopinti kūrybiškumą ir kritinį mąstymą. Jei tekstą, argumentus ar analizės struktūrą vis dažniau pasiūlo algoritmas, ar ilgainiui nesilpnėja paties žmogaus intelektiniai gebėjimai?

Kasdieniame darbe DI įrankius naudojančio advokatų kontoros AVOCAD partnerio Lauryno Staniulio nuomone, kūrybiškumo, kritinio mąstymo, žmogiško santykio DI teisininko darbe nekompensuoja. „Mūsų kliento kelionėje daug dėmesio skiriame kliento situacijos ir jo lūkesčių išsiaiškinimui, teisinių problemų identifikavimui, paslaugų teikimo plano parengimui. Šiuose etapuose dalyvauja žmogiškas santykis, todėl DI čia nėra ką veikti. Žinoma, taupant savo ir kliento laiką ir kaštus, DI patikime techninio pobūdžio užduotis – surasti teisės aktus, juos apibendrinti, atlikti pirminę dokumentų analizę, tačiau atlikti situacijos teisinį vertinimą ir pasiūlyti geriausią klientui individualizuotą sprendimą turime patys“, – teigia L. Staniulis.

1. Kirkliauskas pritaria, kad keičiasi ne tiek teisininko reikalingumas, kiek jo kuriamos vertės vieta. Ji vis labiau persikelia nuo mechaninio informacijos rinkimo prie faktų interpretavimo, rizikos vertinimo, strategijos kūrimo ir sprendimo pritaikymo konkrečiam žmogui ar verslui.

Šis darbo pasidalijimas gana aiškiai parodo, kur šiandien DI stipriausias. Jis gali greitai apdoroti informaciją, atlikti pirminę analizę ir sumažinti techninio darbo apimtį. Tačiau suprasti klientą, jo tikruosius interesus, įvertinti ne vien teisinį, bet ir platesnį situacijos kontekstą, pasirinkti strategiją ir prisiimti atsakomybę už sprendimą vis dar tenka žmogui.

1. Staniulio manymu, teisininkams būtina „susidraugauti“ su DI. Tačiau tam reikia ne tik noro ir atvirumo technologijoms, bet ir žinių bei įgūdžių, kad DI kurtų vertę, o ne papildomas rizikas.

Skamba įtikinamai. Bet ar tai tiesa?

Vien gebėjimo parašyti gerą užklausą DI sistemai šiandien jau nebepakanka. Teisininkas turi mokėti aiškiai apibrėžti užduotį ir pageidaujamą rezultatą, kritiškai įvertinti gautą atsakymą, patikrinti pirminius šaltinius ir tinkamai klasifikuoti duomenis.

Kodėl tai taip svarbu, teisininkų bendruomenei jau ne kartą priminė plačiai nuskambėję atvejai, kai teismams pateiktuose procesiniuose dokumentuose buvo remiamasi neegzistuojančiomis DI „sukurtomis“ bylomis ar kitais neegzistuojančiais teisės šaltiniais.

1. Kirkliauskas pritaria, kad viena didžiausių klaidų – sklandžiai parašytą DI atsakymą palaikyti patikima teisine analize. DI gali pateikti neegzistuojančias bylas, netikslias citatas ar supainioti taikytiną teisę. Todėl tikrinamas turi būti ne tik galutinis atsakymo tekstas, bet ir kiekvienas reikšmingas šaltinis, kuriuo grindžiama teisinė išvada.

Čia atsiranda savotiškas DI paradoksas: kuo įtikinamiau skamba DI atsakymas, tuo svarbiau nepamiršti jo patikrinti.

O ką iš tiesų atiduodame DI kartu su dokumentu?

Dar vienas ne mažiau aktualus klausimas – duomenų apsauga ir profesinė paslaptis. Ar galima į viešai prieinamą DI sistemą įkelti kliento sutartį ir paprašyti ją išanalizuoti? O bylos medžiagą? Vidinį įmonės dokumentą? Tai patogu ir greita, bet nebūtinai saugu.

Todėl renkantis DI sprendimą būtina įvertinti profesinės paslapties apsaugą, BDAR reikalavimus, duomenų saugojimo vietą ir trukmę, paslaugos teikėjo pasitelkiamus subrangovus, prieigos kontrolę, galimybę pateiktus duomenis naudoti modeliams mokyti ir atsakomybės pasiskirstymą.

Teisininkui tai reiškia dar vieną naują kompetenciją: reikia suprasti ne tik ką DI gali padaryti, bet ir kas nutinka informacijai, kurią jam patikime.

Nauja profesinė kompetencija – mokėti ne tik naudoti, bet ir nepasitikėti

DI neabejotinai gali padėti teisininkui dirbti greičiau. Tačiau greitis nėra vienintelis profesionalumo kriterijus. Teisininko profesija paremta pasitikėjimu, konfidencialumu, gebėjimu argumentuoti savo sprendimą ir atsakomybe už jo pasekmes – o šių dalykų negalima perduoti algoritmui kartu su technine užduotimi.

Geriausias DI įrankis teisininkui nėra tas, kuris pateikia įspūdingiausiai skambantį atsakymą, o tas, kurio rezultatą galima patikrinti, paaiškinti ir saugiai panaudoti priimant realų teisinį sprendimą.

Apie DI atneštas naujoves į teisininkų kasdienybę teisininkai ir DI ekspertai diskutuos tarptautinėje konferencijoje „LAW FORUM 2026“, kuri vyks spalio 15 d. Vilniuje. Diskusijos Teisininkų ateitis DI eroje: greitis ir efektyvumas vs saugumas dalyviai kvies teisininkų bendruomenę ieškoti atsakymų į klausimus, ar DI eroje svarbiausias gebėjimas yra mokėjimas parašyti tobulą užklausą, ar gebėjimas išlaikyti profesinę distanciją: žinoti, kada DI galima patikėti techninį darbą, kada būtina patikrinti jo rezultatą ir kada sprendimą turi priimti tik žmogus.

 

Įsivaizduokime du teisininkus. Vienas – puikus profesionalas, bet beveik nematomas viešojoje erdvėje. Kitas – nuolat cituojamas žiniasklaidoje, dalyvauja konferencijose, aktyvus socialiniuose tinkluose. Kurį visuomenė greičiau laikys geresniu teisininku?

Greičiausiai tą, kurį dažniau mato.

Žmonės yra linkę labiau pasitikėti tais, kurie matomi viešojoje erdvėje, o ypač žiniasklaidoje. Veikia stereotipinis mąstymas: jeigu žmogus viešai kalba ar yra kalbinamas profesionalių žurnalistų, vadinasi, jis turi kažkokių išskirtinių gebėjimų, kurių galbūt neturi kiti.

Bet čia reikia padaryti esminę takoskyrą: žinomumas ir matomumas nėra lygūs kompetencijai. Puiku, kai šios savybės sutampa. Deja, Lietuvoje šiuo metu gausu teisininkų, kurių saviraiška gerokai viršija turimas kompetencijas.

Jeigu pats samdyčiau teisininką, visų pirma pirkčiau dalykinę kompetenciją, o ne marketingą. Tačiau žmogui, kuris pats nėra teisininkas, labai sunku įvertinti profesionalo žinias. Todėl renkantis teisininką neužtenka aklai pasitikėti jo raiška viešojoje erdvėje. Nežinau nė vieno gero teisininko, kurio profesionalumą būtų galima sutapatinti su jo turimų sekėjų skaičiumi.

Kai matomumas tampa autoritetu

Šią problemą ypač sustiprino socialiniai tinklai. Jeigu anksčiau, kai teisininkas buvo cituojamas laikraštyje ar televizijoje, egzistavo bent tam tikras profesionalios žurnalistikos filtras, dabar jo beveik nebeliko.

Viena vertus, socialiniai tinklai atvėrė galimybes neribotam pliuralizmui. Kita vertus, sukūrė neprofesionalių ir nepagrįstų nuomonių šiukšlyną, kuriame labai sunku atriboti vertingą informaciją nuo bevertės.

Pastaraisiais metais šią cheminę reakciją dar sustiprino dirbtinio intelekto įrankiai. Nuolat atpažįstu teisininkų tekstus, kurie gana akivaizdžiai sugeneruoti naudojant dirbtinį intelektą. Tai tik dar labiau apsunkina galimybes įvertinti tikrąsias teisininko kompetencijas.

Reputacija – pagrindinė teisininko valiuta

Kita vertus, nereikėtų apsimesti, kad teisininkui viešumas nėra svarbus. Teisininko reputacija yra jo pagrindinė valiuta. Visi teisininkai, ypač advokatai, yra pardavėjai. Jie parduoda savo žinias. Ir tame savaime nėra nieko blogo.

Tu gali būti geriausias teisininkas, tačiau, jeigu neinvestuoji į savo žinomumą, parduoti savo paslaugas bus itin sunku. Šiandien marketingas yra būtina teisininko darbo dalis.

Būtų idealu, jeigu tarp marketingo ir produkto nebūtų didelės takoskyros. Teisininkams tai ypač svarbu, nes jų kuriamos pridėtinės vertės dažnai nepačiupinėsi. Teisininkas negrindžia trinkelių. Vienas advokatas bylą laimi, kitas toje pačioje byloje pralaimi, o net ir geriausia įmonės teisininko konsultacija negarantuoja sėkmingo verslo sprendimo. Todėl dienos pabaigoje, kai nugula dulkės, teisininkui lieka jo reputacija.

Viešumas teisininkui sukuria ir kitą riziką – šiandien apstu teisininkų, kurie pasisako visais įmanomais klausimais.

Teisininkai gali būti ir generalistai, ir specialistai, tačiau būti geru generalistu ypač sunku. Vien teisinių žinių tam neužtenka – reikia istorinių, filosofinių, ekonominių, politologijos žinių ir platesnio konteksto.

Bėda prasideda tada, kai vienos srities specialistai pradeda viešai kalbėti apie sritis, kurių pakankamai neišmano.

Pastebiu ir tendenciją, kai tokiu būdu teisininkai palaipsniui virsta politikais. Turime ne vieną žmogų, kuris kažkada buvo laikomas profesionaliu teisininku, bet vėliau pradėjo pseudoteisiniais argumentais grįsti savo politinę poziciją.

Esame matę ir atvejų, kai svarbias pareigas einantys teisininkai jų suteiktą tribūną panaudoja ateities politiniam kapitalui krauti. Tuomet teisė ir jos išmanymas tampa antraeiliais dalykais, o didžiausias autoritetas yra tas, kuris surenka daugiausia patiktukų.

Teisininkai komunikavo kaip DI dar iki „ChatGPT“

Jeigu reikėtų išskirti vieną didžiausių reputacinių teisininkų klaidų, labiausiai į akis krenta neautentiškumas.

Jeigu apibendrintume paskutinius penkiolika metų teisininkų komunikacijos, prieitume prie išvados, kad teisininkai nuolat komunikavo kaip dirbtinis intelektas dar iki „ChatGPT“ ir „Claude“ atsiradimo.

Pagal tą pačią formulę surašyti nuobodūs tekstukai, kurie neįdomūs net patiems jų autoriams, dažnai rašomi vien tam, kad būtų galima pasigirti.Jeigu rašai tekstą, kurio tikslas nėra sudominti ir informuoti skaitytoją, tai geriau jo nespausdink.

Teisininkų komunikacijoje vis dar daug sterilumo, perdėto atsargumo, baimės daryti aiškias išvadas, klysti ar būti nepriimtam. Todėl žmonės vis dažniau vertina autentiką – ypač šiandienos dirbtinio šlamšto pasaulyje.

Apie tai, kur šiandien eina riba tarp matomumo ir profesinio autoriteto, kiek reputacija iš tiesų atspindi kompetenciją ir kada teisininko komunikacija pradeda kenkti jo paties vardui, spalio 15 d. diskutuosiu pirmojoje Lietuvoje teisininkų lyderystės konferencijoje „LAW FORUM 2026“. Diskusijoje kartu dalyvaus teisės, verslo ir komunikacijos sričių atstovai, į reputaciją ir profesinį autoritetą pažvelgsiantys iš skirtingų perspektyvų.

Demokratijos retai žlunga staiga. Kur kas dažniau jos silpnėja tyliai – beveik nepastebimai. Pirmuosius grėsmės ženklus ne visada lengva atpažinti. Jie neprimena dramatiškų istorinių lūžių ar perversmų. Demokratija dažniau nyksta ne nuo vieno smūgio, o nuo daugybės mažų kompromisų – kai politinė valdžia siekia vis mažiau būti ribojama teisės, o teisinė bendruomenė renkasi atsargumą ir tylą.

Iš pradžių pasigirsta pareiškimai, kad teismai trukdo įgyvendinti „tikrąją žmonių valią“, nepriklausomos institucijos imamos vaizduoti kaip pažangos stabdžiai, o teisės viršenybė – kaip pernelyg lėtas ir neefektyvus procesas. Pamažu visuomenė pripranta prie minties, kad tam tikromis aplinkybėmis įstatymo ribas galima pastumti, o demokratinės procedūros tampa ne vertybe, o kliūtimi.

„Dažnai sunku užčiuopti pirmuosius ženklus ar net esminį lūžį, nes skiriasi aplinkybės ir kontekstas. Tačiau labai dažnai autokratijos siekiantys politikai neslepia savo priešiškumo teisėjams ir teismams. Varomoji jėga visada yra politikai, siekiantys veikti be teisinių apribojimų“, – sako Oslo universiteto profesorius Hansas Petteris Graveris, vienas ryškiausių šį rudenį Vilniuje vyksiančio tarptautinio teisės profesionalų forumo „LAW FORUM 2026“ pranešėjų.

Šiaurės Europos teisės filosofų ir teisinės valstybės tyrėjų įsitikinęs, kad demokratijos ateitį lemia ne tik institucijų stiprumas ar gerai sukonstruoti įstatymai. Lemiamą vaidmenį atlieka žmonės, kurie kritiniu momentu pasirenka veikti.

Šią mintį jis plėtoja savo knygoje „Valiant Judges: Stories of Courage and Integrity“, kuri tapo reikšmingu indėliu į šiuolaikinę diskusiją apie teisės ir moralės santykį. Tai nėra tradicinė akademinė studija, analizuojanti teisės doktriną ar precedentus. Knygoje teisės istorija pasakojama per asmeninius pasirinkimus – per trylika tikrų istorijų apie teisėjus ir kitus teisės profesionalus, kurie politinio ar visuomeninio spaudimo akivaizdoje pasirinko ne patogų paklusnumą, o sąžinę ir profesinę atsakomybę.

Šios istorijos apima skirtingas valstybes, skirtingus laikotarpius ir skirtingas politines sistemas, tačiau jas vienija tas pats klausimas: kas lemia, kad vieni žmonės prisitaiko prie neteisingos sistemos, o kiti ryžtasi jai pasipriešinti? „Tie drąsieji mato savo pareigų moralines pasekmes, prisiima atsakomybę ir turi valios veikti“, – sako profesorius.

Jo teigimu, teisėjo profesija negali būti suvokiama vien kaip techninis teisės normų taikymas. Demokratinėje valstybėje teisėjui tenka kur kas didesnė atsakomybė – saugoti pačius teisinės valstybės pagrindus. „Teisėjai turi tiesioginę pareigą ginti teisinę valstybę. Turėtume galvoti apie juos taip pat kaip ir apie kitų profesijų žmones, iš kurių tikimės, kad jie, vykdydami savo pareigą, prireikus rizikuos net savo gyvybe – pavyzdžiui, ugniagesius ar laivų kapitonus, kurie pirmiausia gelbsti kitus, o tik po to save“, – teigia H. P. Graveris.

Tokios mintys gali pasirodyti neįprastos profesijai, kuri tradiciškai siejama su neutralumu ir santūrumu. Tačiau būtent teisės istorija rodo, kad autoritarizmas retai įsitvirtina vien atvira prievarta.

„Autoritariniai režimai neretai remiasi ne vien atvira prievarta, bet ir teisės instrumentais, kuriuos pasitelkia visuomenės kontrolei bei savo valdžios tęstinumui užtikrinti“, – pažymi profesorius. Todėl tais atvejais, kai teisėjų sprendimai apsiriboja vien formaliu teisinių metodų taikymu, neatsižvelgiant į teisės paskirtį demokratinėje valstybėje, pamatines moralines vertybes ir teisinės sąmonės imperatyvus, teisminė valdžia gali tapti ne nepriklausomu teisingumo garantu, o autoritarinės valdžios legitimizavimo priemone.

Būtent čia atsiskleidžia viena svarbiausių Graverio knygos minčių – skirtumas tarp teisėjo, kuris tiesiog taiko įstatymą, ir teisėjo, kuris saugo teisinę valstybę. „Teisėjas, kuris tik taiko įstatymą, nuo teisėjo, kuris yra tikras teisinės valstybės sergėtojas, skiriasi moralės jausmu ir sąžine, kurie yra neatsiejama teisėjo pašaukimo dalis“, – sako jis.

Vis dėlto profesorius pripažįsta, kad dabartinė profesinė kultūra ne visuomet ugdo tokį požiūrį. Teisės studentai ir jaunieji specialistai dažnai mokomi preciziškai taikyti normas, gerbti autoritetą ir vengti vertinimų, peržengiančių siaurus formaliosios teisės rėmus. „Teisinis formalizmas kartais pasirodo esąs ir skydas, ir ginklas“, – perspėja H. P. Graveris.

Jo nuomone, ypatingą pavojų demokratijai kelia ne tik aktyvūs jos priešininkai, bet ir profesionalų pasyvumas.„Teisinės bendruomenės tyla ir atsargumas leidžia jiems netrukdomai siekti savo tikslų, kurie ilgainiui žlugdo teisinę valstybę“, – įspėja profesorius.

Šiandien, kai Europoje ir kitose demokratinėse valstybėse vis dažniau diskutuojama apie teismų nepriklausomumą, valdžių pusiausvyrą ir teisės viršenybės trapumą, Graverio keliami klausimai įgauna ypatingą svorį. Jo knyga primena, kad teisinė valstybė nėra savaime suprantama politinė duotybė. Ji egzistuoja tol, kol atsiranda žmonių, pasirengusių ją ginti.

Ir tai nėra vien teisėjų atsakomybė.Tai – advokatų, prokurorų, notarų, akademikų, valstybės tarnautojų ir visos teisinės bendruomenės pareiga. Demokratiją silpnina ne tik tie, kurie sąmoningai siekia koncentruoti valdžią savo rankose. Ją silpnina ir abejingumas, patogus neutralumas bei įsitikinimas, kad atsakomybė visada tenka kažkam kitam.

Apie teisinės valstybės silpnėjimo priežastis ir pasekmes, pirmuosius grėsmės ženklus bei klausimą, kas šiandien turi ją ginti, Hansas Petteris Graveris kalbės tarptautinėje konferencijoje „LAW FORUM 2026“, kuri vyks spalio 15 d. Vilniuje. Profesoriaus pranešimas „Teisinės valstybės silpnėjimo priežastys ir pasekmės. Kas turi ją ginti?“ kvies Lietuvos teisės bendruomenę diskutuoti ne tik apie teisę kaip taisyklių sistemą, bet ir apie drąsą, be kurios teisinė valstybė ilgainiui tampa tik formalia sąvoka.

Galbūt svarbiausias klausimas, kurį palieka ir Graverio knyga, ir šiandienos demokratijų patirtis, yra ne teorinis, o labai asmeniškas. Kai ateina metas rinktis tarp patogaus paklusimo ir atsakomybės, ar pakanka vien žinoti teisę? O gal tikrasis teisininko pašaukimas prasideda ten, kur atsiranda drąsa veikti?

 

Kai girdime apie sutrikusią informacinę sistemą, dažniausiai kalbame apie technologijas. Serverius, integracijas, testavimo etapus, tiekėjus ir projektų valdymą. Tačiau iš tiesų didžiausios krizės retai būna technologinės. Dažniausiai jos tampa pasitikėjimo krizėmis.

Būtent taip šiandien vertinu LITEKO – Lietuvos teismų informacinės sistemos – situaciją. Tai sistema, nuo kurios priklauso teismų darbas, dokumentų judėjimas, procesų administravimas ir galimybė proceso dalyviams naudotis elektroninėmis teismų paslaugomis.

Techniniai trikdžiai tokio masto projektuose nėra išskirtinis reiškinys. Jų pasitaiko tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuje. Nė viena organizacija negali pažadėti, kad problemų niekada nekils. Tačiau visuomenė organizacijas vertina ne pagal tai, ar jos sugebėjo išvengti klaidų, o pagal tai, kaip elgiasi toms klaidoms įvykus.

Todėl ši situacija mane nustebino.

Su teismų sistema ir jos komunikacija tenka dirbti ne vienus metus. Galiu pasakyti, kad tai nėra institucija, kuri būtų linkusi slėptis nuo sudėtingų klausimų. Priešingai – per pastarąjį dešimtmetį joje nuosekliai buvo ugdoma atviresnės komunikacijos kultūra. Esu mačiusi rezonansines bylas, reputacines krizes, viešą kritiką dėl konkrečių sprendimų, teisėjų etikos klausimus. Ir būtent per šias situacijas buvo išmokta labai svarbi pamoka: tylėjimas beveik niekada nepadeda.

Teismų vadovybė ne kartą demonstravo gebėjimą greitai reaguoti, aiškiai išsakyti poziciją, dalyvauti viešose diskusijose ir atsakyti į nepatogius klausimus. Todėl LITEKO krizėje stebina ne komunikacijos kiekis. Informacijos buvo pakankamai daug. Stebina jos turinys ir pasirinkti akcentai.

Viešojoje erdvėje girdėjome labai konkrečius sistemos naudotojų signalus. Teisėjai kalbėjo apie negalėjimą efektyviai vykdyti savo funkcijų. Advokatai – apie sunkumus ruošiantis byloms, teikiant procesinius dokumentus ar gaunant reikalingą informaciją. Teismų darbuotojai susidūrė su papildoma administracine našta ir būtinybe ieškoti laikinų sprendimų.

Kitaip tariant, žmonės kalbėjo apie savo kasdienio darbo paralyžių. Tačiau oficialioje komunikacijoje dažniau girdėjome apie sistemos stabilizavimo procesus, darbo grupes, trikdžių identifikavimą, techninius sprendimus ir projekto valdymą. Visa tai svarbu. Tačiau krizės komunikacijos požiūriu kyla klausimas: ar pakankamai dėmesio buvo skirta pagrindinei auditorijai ir jos patirčiai?

Krizių komunikacijos teorija jau seniai kalba apie vieną esminį principą – pirmiausia reikia kalbėti apie žmogų, o tik po to apie procesą. Pirmoji žinutė turėtų būti ne „sprendžiame problemą“, o „suprantame, kaip ši problema paveikė jus“.

Šioje situacijoje ypač svarbu prisiminti, kad LITEKO naudotojai nėra vien teisėjai ar advokatai. Galutinis sistemos naudotojas yra kiekvienas žmogus, kuris kreipiasi į teismą tikėdamasis apginti savo teises. Tai gali būti darbuotojas, laukiantis sprendimo darbo ginče. Šeima, sprendžianti vaiko globos klausimą. Verslas, ginantis savo interesus. Nukentėjusysis baudžiamojoje byloje.

Daugeliui jų teismas nėra institucija, su kuria susiduriama kasdien. Dažnai tai vienas jautriausių gyvenimo etapų.

Todėl kai stringa teismų informacinė sistema, visuomenė tai vertina ne kaip IT problemą. Žmogui tai reiškia galimai atidedamą procesą, vėluojančius sprendimus, papildomą nežinomybę ir nerimą.

Būtent todėl norėjosi daugiau kalbėjimo apie poveikį žmonėms, o ne vien apie sistemos veikimo parametrus.

Visuomenei dažniausiai nėra svarbiausia, ar už problemą atsakingas tiekėjas, programuotojas, projekto vadovas ar kita grandis. Tai svarbūs klausimai auditui, atsakomybės nustatymui ir projektų valdymui.

Tačiau žmonės užduoda kitus klausimus. Kas prisiima atsakomybę? Kaip ši situacija paveiks mane? Ir kada problema bus išspręsta?

Todėl tokiose situacijose ypač svarbios keturios paprastos žinutės: matome problemą, suprantame jos poveikį, apgailestaujame dėl sukeltų nepatogumų ir aiškiai pasakome, ką darome, kad situacija būtų išspręsta.

Kuo sudėtingesnė technologinė krizė, tuo paprastesnė turi būti komunikacija.

Nenorėčiau šios situacijos vertinti vien neigiamai. Priešingai – manau, kad būtent per pastaruosius metus teismų sistema yra sukaupusi nemažą pasitikėjimo ir komunikacinio profesionalumo kapitalą. Ne kartą teko matyti, kaip sudėtingose ir jautriose situacijose buvo pasirenkamas ne tylėjimo, o atviro dialogo kelias. Buvo mokomasi kalbėti apie nepatogius klausimus, paaiškinti sudėtingus sprendimus, būti matomiems tada, kai visuomenės dėmesys yra didžiausias.

Ir būtent todėl šiandien lūkesčiai yra aukštesni. Tai tam tikra prasme yra pačių teismų sistemos nuopelnas. Kai institucija nuosekliai demonstruoja atvirumą, profesionalumą ir gebėjimą komunikuoti sudėtingomis aplinkybėmis, visuomenė pradeda tai laikyti standartu. Todėl ir technologinės krizės metu tikimasi ne mažiau, o tiek pat aiškios, empatiškos ir į žmogų orientuotos komunikacijos.

Kitaip tariant, šioje situacijoje veikia ne silpnos, o stiprios reputacijos efektas – kuo aukščiau pakelta kartelė, tuo labiau pastebima, kai komunikacija nuo jos bent šiek tiek nutolsta.

Man atrodo, kad šiandien verta užduoti platesnį klausimą: ar valstybės institucijos yra pasirengusios komunikuoti ne tik apie savo procesus, bet ir apie žmonių patirtis? Ar gebame pripažinti nepatogumus taip pat greitai, kaip pristatome techninius veiksmų planus?

Neatsitiktinai apie pasitikėjimą teisine sistema, institucijų atsakomybę ir komunikacijos vaidmenį vis daugiau diskutuojama ne tik komunikacijos, bet ir teisės bendruomenėje. Ši tema neabejotinai skambės ir rudenį vyksiančiame LAW Forum‘2026  kuriame skirtingų sričių profesionalai kalbės apie tai, kokios lyderystės ir kokio atvirumo šiandien tikimasi iš teisinių institucijų.

Nes technologinės krizės beveik visada baigiasi.  Sistema bus sutvarkyta. Klaidos bus ištaisytos. Procesai atkurti. Tačiau pasitikėjimo klausimas išlieka gerokai ilgiau.

O pasitikėjimas atkuriamas ne techniniais terminais ir ne paaiškinimais apie integracijas ar serverius. Jis atkuriamas tada, kai žmonės mato, kad institucija supranta jų problemą, prisiima atsakomybę už rezultatą ir geba atvirai bei empatiškai komunikuoti net pačiais sudėtingiausiais momentais.

Būtent to iš teismų sistemos visuomenė šiandien tikisi labiausiai.

Živilė Navickaitė-Babkin, komunikacijos strategė, „Good to Know“ partnerė

Jau šį rudenį Lietuvoje pirmą kartą bus surengta tarptautinė konferencija „LAW FORUM 2026“, subursianti teisės profesionalus, sprendimų priėmėjus ir lyderius diskusijai apie vieną aktualiausių šių dienų klausimų – ar teisininkai šiandien pakankamai prisiima lyderystės ir atsakomybės visuomenės ir valstybės gyvenime.

Augant geopolitinei įtampai, spartėjant technologiniams pokyčiams ir didėjant visuomenės lūkesčiams valstybės atžvilgiu, teisė vis dažniau atsiduria sprendimų centre. Tačiau kartu vis ryškiau keliama ir problema – lyderystės trūkumas teisinėje bendruomenėje, kai kritiniais momentais pritrūksta ne teisinių žinių, bet drąsos veikti.

Būtent šiuos nepatogius klausimus kelia „LAW FORUM 2026“, siekiantis tapti platforma atviram dialogui apie teisininko vaidmenį šiandienos pasaulyje. Renginio tikslas – suburti advokatus, teisėjus, prokurorus, įmonių teisininkus, notarų, antstolių bendruomenę, viešojo sektoriaus atstovus bei verslo lyderius bendram pokalbiui apie tai, kaip stiprinti teisininkų lyderystę ir jų įtaką visuomenėje.

„Šiandien vis dar susiduriame su lyderystės trūkumu ten, kur jos labiausiai reikia. Teisininkai yra viena iš tų profesinių grupių, kuri turi ne tik svarbių kompetencijų ir išmanymo apie teisinės valstybės pagrindus, bet ir galimybę daryti įtaką valstybės ir visuomenės procesams. Todėl labai svarbu, kad jie ryžtųsi imtis atsakomybės ir iniciatyvos veikti kritiškais valstybei momentais“, – teigia viena iš forumo pranešėjų, buvusi Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Ji pabrėžia, kad teisininko vaidmuo šiandien neapsiriboja teisės normų aiškinimu – tai aktyvus dalyvavimas formuojant valstybės kryptį ir visuomenės pasitikėjimą institucijomis.

Konferencijoje bus nagrinėjamos temos, atspindinčios šiuolaikinius visoms teisinėms profesijoms kylančius bendrus iššūkius: teisininko lyderystė ir atsakomybė, naujų teisininkų kartų atnešami pokyčiai į organizacijas, jų karjeros lūkesčiai, reputacija ir autoritetas, taip pat įvairovės, tolerancijos bei profesinio sąmoningumo klausimai.

Renginyje dalyvaus žinomi teisės, politikos ir verslo atstovai iš Lietuvos ir užsienio. Tarp jų NATO vyriausiasis teisės patarėjas ir Teisės reikalų biuro direktorius John Swords, Ukrainos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Ivan Mishchenko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkė ir Teisėjų tarybos pirmininkė Danguolė Bublienė, Nacionalinio kibernetinio saugumo centro vadovas Antanas Aleknavičius.

Ypatingas dėmesys bus skiriamas dirbtinio intelekto ir pažangių technologijų vaidmeniui teisėje – ne tik kaip įrankiui efektyvumui didinti, bet kaip esminiam veiksniui, keičiančiam pačią teisininko profesijos prigimtį. Diskusijose bus keliami klausimai, ar teisininkai šiandien pakankamai greitai prisitaiko prie DI kuriamų sprendimų, kaip atsakingai juos integruoti į praktiką ir kur brėžti ribą tarp technologijų galimybių ir profesinės atsakomybės.
Organizatoriai siekia sukurti erdvę, kurioje skirtingos patirtys susitinka ne formalioje konferencijoje, o gyvame dialoge apie realius sprendimus ir atsakomybę.

Tikimasi, kad forumas taps ilgalaikės diskusijos pradžia, skatinančia teisininkų bendruomenę aktyviau įsitraukti į valstybės ir visuomenės gyvenimą.
Konferenciją organizuoja konsultacijų agentūra „Good to know“ kartu su renginio partneriais – Lietuvos Aukščiausiuoju Teismu, Lietuvos advokatūra ir Vilniaus universiteto Teisės fakultetu. Renginio mecenatas – advokatų profesinė bendrija AVOCAD.